Mikrobiotos reikšmė

Visi norime atrasti tą vienintelį atsakymą, kodėl tiek daug žmonių nesijaučia sveikais, kodėl lėtinės ligos puola net ir pačius mažiausius, kodėl augantys vaikai vadinami „sveikų ligonių“ karta.

Netyla kalbos apie „gerąsias“ bakterijas. Perpildytas internetas, vaistinės ir mūsų galvos apie tai, kad šias bakterijas būtinai reikia gerti. Nelabai aišku, kodėl ir kam, bet jei jau tiek kalbama ir reklamuojama, kodėl gi ne? Visi norime atrasti tą vienintelį atsakymą, kodėl tiek daug žmonių nesijaučia sveikais, kodėl lėtinės ligos puola net ir pačius mažiausius, kodėl augantys vaikai vadinami „sveikų ligonių“ karta. Deja, vieno veiksnio, sąlygojančio įvairiausių sutrikimų atsiradimą, nėra. Gyvename aplinkoje, kuri mus ir saugo, ir žeidžia. Žmonija taip pakeitė aplink save esantį pasaulį, kad dabar tenka kovoti su pasekmėmis. Tobulėjant moksliniams tyrimams, vis dažniau tenka pripažinti, kad mikroorganizmų pasaulis gali ir turi mums padėti. Todėl, pasireiškus vieniems ar kitiems simptomams, taip dažnai tenka išgirsti rekomendacijas vartoti „gerąsias“ bakterijas, dar vadinamas probiotikais.

Nuo ko prasidėjo visas šis vajus? Pradėsiu nuo pradžių. Mintis, kad žmoguje gyvena didžiulė galybė plika akimi nematomų mikrobų, kilo kartu su pirmuoju mikroskopu, kurį išrado Antonis van Leeuwenhoekas, gimęs 1632 metais. Laikui bėgant Pasteuro, Kocho ir kitų mokslininkų darbai atskleidė, kad ligas sukelia būtent šie mikrobai ir kad juos būtina naikinti. Tada žodžiai „bakterija“ ar „mikrobas“ asocijavosi su ligomis, mirtimis ir, be abejo, maru bei jo sukeltomis epidemijomis. Nors dabartiniame pasaulyje gyvenimo sąlygos yra daug geresnės negu turėjo mūsų protėviai, iki šiol nesiliaujame su bakterijomis kovoti – regis, jei nedezinfekuosime, nenužudysime visų bakterijų aplinkui, mes ir mūsų vaikai sirgsime dar labiau. Daugeliui žmonių bakterijų baimė tapo stipresnė nei antibiotikų sukeltos nepageidaujamos reakcijos ir ilgalaikis jų poveikis. Itin paplitęs medikamentų vartojimas gerokai sutrikdė mikroorganizmų pusiausvyrą ir lėmė atsparių antibiotikams bakterijų atsiradimą. Nes vis dar gajus mitas, kad nebus bakterijų – nebus ligų.

Deja, pasirodė, kad ne mikroorganizmų reikėjo tiek bijoti. Susiprotėjome tik tuomet, kai pradėjo daugėti sergančiųjų įvairiausiomis lėtinėmis ligomis. Nors infekcijos vis dar vaidina svarbų vaidmenį, tačiau nauji susirgimai, tokie kaip aterosklerozė,  širdies, autoimuninės ligos (pvz.: alergija, astma, Krono liga ar 1-ojo tipo diabetas), tapo vis svarbesni. Ir vėl buvo atsigręžta į mikroorganizmus. 1989 metais paskelbta higienos hipotezė gerokai supurtė mūsų suvokimą. Ji teigė, jog perėjimas nuo prastų gyvenimo sąlygų prie aukštos higienos (paprastai prie pernelyg sterilios aplinkos) ir yra svarbiausias veiksnys autoimuninių ligų ir alergijų plėtojimuisi. Juk mūsų genai ir jų koduojama imuninė sistema nepasikeitė kartu su mūsų gyvenimo būdo pokyčiais. Ši hipotezė aktuali ir šiais laikais. Per daug sterili aplinka neleidžia imuninei sistemai susidurti su įvairiais patogenais (ligų sukėlėjais) jauname amžiuje, kaip buvo įprasta anksčiau, kas sąlygoja organizmo imuninės sistemos ląstelių balanso sutrikimus.  Todėl daugėja žmonių, kuriems reiškiasi iškreiptas ir pernelyg stiprus imuninis atsakas į mums įprastas medžiagas ar svetimkūnius.  

Bet egzistuoja ir kita medalio pusė. Kad ir kaip bandytume dėl visko kaltinti pernelyg švarią aplinką, lieka neatsakytas klausimas – ar tikrai per švariai gyvename? Greičiausiai atsakymas būtų neigiamas. Tik šiuolaikiniame pasaulyje švaros sąvoka pasikeitė. Sunaikinome ir vis dar naikiname didžiulius kiekius mikroorganizmų, o tuščias vietas pripildėme įvairiausiais cheminiais junginiais, kurių mūsų imuninė sistema nemoka atskirti. Mūsų imuninės sistemos pareiga yra apsaugoti organizmą nuo kenksmingų mikroorganizmų, svetimų baltymų ir kitokių svetimkūnių. Bet įvairiausi cheminiai junginiai mūsų organizmui yra naujiena. Vienų imuninė sistema išsigąsta, kitus priima kaip draugus ir neva visai nekenksmingus, trečius pasideda „į sandėliuką“, t.y. į kepenis ar riebalinį audinį, kad su jais susipažintų, kai turės tam laiko. Tad mums būtina apsauga, kuri mus saugotų ir neleistų svetimoms cheminėms medžiagoms mūsų žeisti.

Mokslininkams natūraliai iškilo klausimas – gal verta sugražinti mikroorganizmus ten, kur jiems ir priklauso būti? Kodėl? - Nes nuo pat žmonijos atsiradimo mikrobai visada buvo šalia mūsų. Pasirodo, mes galime tinkamai vystytis tik tada, jei mumyse gyvena daugybė mikrobų. Nes jie pirmieji susitinka su cheminėmis medžiagomis, priartėjusiomis prie mūsų per žarnyną, kvėpavimo takus ar odą, ir mus nuo jų apsaugo. Jei ankščiau buvo manoma, kad mūsų kūnai yra tik namai mikroorganizmams, dabar mokslininkai nuomonę pakeitė. Ją pakeitė, regis, paprasti, visiems žinomi skaičiai. Žmogaus ląstelės genome yra 20-30 tūkstančių baltymus koduojančių genų. Ryžių genetinę medžiagą saugo nuo 30 iki 50 tūkstančių genų, priklausomai nuo ryžių rūšies. Atrodytų keista, nes žmonės tikrai yra gerokai sudėtingesni nei šie grūdai. Bet jei pridėsime visą genetinę medžiagą bakterijų, gyvenančių su mumis ir mumyse, tai visas mūsų genetinės medžiagos paveikslas taps gerokai spalvingesnis. Teigiama, kad genetinės bakterijų medžiagos yra net iki 150 kartų daugiau nei paties žmogaus. Tad, matyt, atėjo laikas pripažinti, kad mūsų kūnai, kartu su mumyse gyvenančiais mikroorganizmais, esame vienuma. Kitaip pasakius, į visą mikrobiotą reikėtų žiūrėti kaip į dar vieną mūsų organą, be kurio negalėtumėm gyventi, kaip be širdies, plaučių ar smegenų. O jei įvertinsim kiek daug reikšmės šie visi mikroorganizmai turi mūsų gyvavimui, drąsiai galėtume priskirti šį organą prie svarbiausių mūsų organizmams. Nors įprasta daugiausiai kalbėti apie mūsų virškinamajame trakte gyvenančius mikroorganizmus, bet iš tiesų jų yra ir kvėpavimo takuose, ir ant odos, jie randami net žindančių mamų pieno liaukose ir pačiame piene bei širdyje. Jau nustatyta apie 10 tūkstančių mikroorganizmų rūšių, gyvenančių žmogaus organizme. Taigi, vienai mūsų kūno ląstelei tenka maždaug aštuoni mikrobai.

Pradėjus tyrinėti mikrobiotą, pakito ir požiūris į bakterijas. Nebėra gerųjų ir blogųjų bakterijų. Ligas lemia tik sutrikęs jų balansas, vadinamas disbioze, kuomet žarnyne sumažėja mums naudingų bakterijų, o pagausėja sąlyginai patogeninių ar patogeninių bakterijų. Jei infekcines ligas sukeliančių bakterijų bus mažai, jos nebus pajėgios mums pakenkti ir net priešingai, bus naudingos mums dėl savo veiklos ir išskiriamų medžiagų. Tad nėra blogųjų bakterijų – blogai yra tik per didelis jų kiekis.

Tad jei mes be mikroorganizmų nebegalime egzistuoti, vadinasi, pastarieji mums yra labai reikšmingi. Vaisiui dar esant įsčiose, mama pradeda supažindinti mažylį su šiais mikroorganizmais – jo žarnyne jau randami nedideli kiekiai probiotikų. Gimus mažyliui, labai svarbi tinkama aplinkos mikroflora, kad jo oda, virškinamasis traktas ir kvėpavimo takai priimtų jam tinkančius ir apsaugančius mikroorganizmus. Motina kartu su savo pienu, lytėdama ir kalbėdama su vaiku, perduoda jam savo „gerąsias“ bakterijas, taip siekdama apsaugoti nuo jam kenksmingų mikroorganizmų. Tėtis ir broliai bei seserys, namų augintiniai taip pat pasidalina savo mikroorganizmais. Pirmieji gyvenimo metai itin svarbūs teisingos mikrobiotos formavimuisi. Tinkama mityba bei aplinka lemia, kad vaiko mikrobiota formuosis taip, kaip jo organizmui reikia. Nėra vienodos mikrobiotos sudėties – kas vienam vaikui priimtina ir naudinga, kitam gali lemti sutrikimus. Gimimas Cezario pjūvio operacijos metu, antibiotikai pirmosiomis gyvenimo dienomis ar mėnesiais žeidžia natūralų mikrobiotos formavimąsi. Daugėja duomenų, kad atsiradusi disbiozė pirmaisiais gyvenimo mėnesiais lemia atopinių, alerginių ir virškinimo trakto ligų išsivystymą. Pasireiškę pilvo diegliai, pilvo pūtimas, viduriavimas, išmatose pasirodančios gleivės ar net kraujo gyslelės nebeturėtų būti „nurašomos“ natūraliems kūdikystės procesams. Juk tinkamai šiuos simptomus kontroliuojant ir gydant, būtų galima išvengti kai kurių lėtinių ligų atsiradimo. Augant žmogaus mikrobiotos sudėtis šiek tiek keičiasi. Mamos pienu maitinamo kūdikio žarnyne apie 60-90% mikrobiotos sudaro bifidobakterijos, tuo tarpu senyvo amžiaus žmonių – vos 25%. Su amžiumi keičiasi ne vien tik bakterijų kiekis, bet ir jų kokybinė sudėtis. Mikrobiotos sudėtis labai priklauso nuo mūsų mitybos ir vietos, kurioje gyvename. Nustatyta, kad miestuose gyvenančių žmonių, kurių mitybos racionas labai skurdus, mikrobiotos sudėtis tapo skurdi, neįvarialypė. Sumažėjo ne tik pačių bakterijų, bet ir jų rūšių bei štamų. Yra įrodyta, kad kuo įvairesnė mikroorganizmų sudėtis, tuo mažesnė rizika įvairiausių simptomų pasireiškimui. Ne kartą teko stebėti, kad pasikeitus mitybos įpročiams arba pakeitus gyvenamą vietą, ligos išnyko arba gerokai palengvėjo. Galbūt tai būtų galima susieti su mikrobiotos sudėties pokyčiais.

Teigiama, kad net 80 procentų imuninės sistemos priklauso nuo mikrobiotos. Yra nustatyta, kad būtent žarnyne gyvenančios bakterijos nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų pradeda mokyti ir treniruoti mūsų vaikų imuninę sistemą. Juk tai pirmieji mikroorganizmai, su kuriais susitinka vaiko imuninės ląstelės. Jie ir turi išmokyti ląsteles atpažinti, kuri bakterija yra gera ir draugiška, o kuri - pasiruošusi sunaikinti naują gyvybę. Bet mikrobiota svarbi ne tik imunitetui ir apsaugai. Specifinės bakterijų rūšys dalyvauja virškinimo procesuose, fermentuoja plonosiose žarnose nesuvirškintas ir neįsisavintas skaidulas, angliavandenius ir baltymus, žarnyne pasigaminusias gleives, padeda įsisavinti energines medžiagas, dalyvauja ir gyvybiškai svarbių vitaminų A, K, B2, B12 sintezėje, palengvina kalcio, magnio, geležies jonų įsisavinimą, kontroliuoja žarnyno epitelio ląstelių dauginimąsi, apsaugo nuo patogeninių bakterijų patekimo į organizmą ir t.t. Ir iš tiesų, ne tik patys mikroorganizmai dalyvauja mūsų gerbūvio formavime, bet neįkainojamos yra ir jų išskiriamos medžiagos, vadinamos postbiotikais, kurios veikia kaip mokytojos, organizatorės ir prižiūrėtojos. Bakterijos, kurios atlieka apsauginį vaidmenį, išskiria bakteriocinus, kurie slopina patogeninių bakterijų dauginimąsi. Todėl sergant žarnyno infekcinėmis ligomis ar siekiant apsisaugoti nuo jų, skiriami preparatai su probiotikais. Kadangi šios bakterijos išskiria įvairiausius fermentus, kurie užbaigia maistinių medžiagų virškinimą, suskaido toksinus ir dalyvauja kituose metaboliniuose procesuose, labai svarbu užtikrinti tinkamą jų kiekį, kuomet stebimas virškinimo sutrikimas ir pilnumo jausmas. Jos nepamainomos gydant dirgliosios žarnos ir pralaidaus žarnyno sindromus. Išskiriamų neurotransmiterių kiekis sąlygoja mūsų psichinės ir neurologinės sveikatos būseną, todėl mikrobiotos sutrikimai siejami su depresija ir elgesio sutrikimais. Daug sąsajų randama tarp autistinio spektro sutrikimus turinčių vaikų ir mikrobiotos pokyčių. Probiotikų išskiriamas azoto oksidas turi didelę įtaką širdies ir kraujagyslių veiklai. Mikroorganizmų išskiriamos organinės rūgštys (fulvinė, huminė) labai domina mokslininkus, nes jos atlieka „pernešėjo į ląstelės vidų“ vaidmenį. Fulvinė rūgštis atsakinga už deguonies transportavimą į ląsteles, ji kaip kempinė sugeria toksines medžiagas bei šarmina organizmą. Galutiniai bakterijų virškinimo proceso produktai, vadinamosios trumpųjų grandinių riebalų rūgštys (TGRR), yra įvairiais požiūriais be galo svarbios žmogaus energijos apykaitai. Tai acto, sviesto ir propiono rūgštys. Žarnų ląstelės sparčiai įsisavina TGRR ir naudoja jas kaip energijos šaltinį. TGRR labai sparčiai siunčiamos ir į kepenis, kur virsta itin svarbiomis medžiagomis, dalyvaujančiomis energijos vartojimo ir kaupimo procesuose. TGRR padeda nuspręsti, kada ir kaip naudoti su maistu gautą energiją, o kada ją kaupti riebalų pavidalu. Tad mikrobiotos sutrikimai tiesiogiai siejami ir su nutukimu bei cukrinio diabeto išsivystymu. Randama vis daugiau įrodymų, kad disbiozė jei nenulemia, tai tikrai paskatina celiakijos ar kitų lėtinių žarnyno ligų išsivystymą. Todėl pastaraisiais metais būtent postbiotikai labai plačiai tyrinėjami ir tikimasi, kad išsiaiškinus kiekvienos iš šių medžiagų reikšmę mūsų organizmui, galima bus atsakyti į daugelį susijusių klausimų. Tikimasi, kad bakterijos pasufleruos mums kaip išvengti šių ligų, o joms pasireiškus - ir kaip jas išgydyti.  

Labai dažnai tenka išgirsti gandus, neva gerosios bakterijos vaikams yra neveiksmingos, jos nepatenka į virškinamąjį traktą, ypač storąjį žarnyną, kuriame būtent ir koncentruojasi didžiausi mikroorganizmų kiekiai. Tuomet šiems gandų nešėjams aš pateikiu klausimą - kaip gi tuomet visos bakterijos pateko į žarnyną? Akivaizdu, kad jos turėjo praeiti pro skrandžio ir dvylikapirštės žarnos „vartus“ . Beje, ne tik storajame žarnyne bujoja mikroorganizmai, jų randama visame trakte – ir burnoje, ir skrandyje. Šių bakterijų įvairovė labai didelė – vienoms patinka rūgštinė, kitoms - šarminė terpės, vienos aerobinės, kitos gyvena ten, kur deguonies nėra. Bet visos bakterijos gali šiek tiek prisitaikyti, gali kad ir trumpą laiką išgyventi joms nepatinkančioje aplinkoje. Jei bakterija yra aktyvi, ji save apsaugo išskirdama medžiagas, kurios pakeičia pH terpę. Taip, ne visos bakterijos yra stiprios, ne visos patenka ten, kur joms lemta gyventi, bet jei bent keletas praeis, tai jau bus didelis laimėjimas. Svarbu ne tik pačios bakterijos, bet ir tinkama terpė, kurioje šios bakterijos galėtų apsigyventi ir daugintis. Jei turės pakankamai maisto, gerosios bakterijos tikrai gana greitai įsikurs ir išbujos. Tad kita problema, kurią reikia spręsti – mes turime užtikrinti tokią aplinką virškinamajame trakte, kad mūsų bakterijos nežūtų. Galbūt todėl netinkama mityba, perpildyta maisto konservantų, dažiklių ar kitų maisto priedų, skurdus skaidulų turinčių daržovių ir fermentuotų (raugintų) maisto produktų vartojimas, alkoholis ir nesuskaičiuojami kiekiai medikamentų, ypač antibiotikų, lėmė, kad mūsų žarnyno mikroflora yra pernelyg skurdi ir nebesugeba mūsų tinkamai apsaugoti. Tad tam, kad bakterijos nežūtų atvykusios į paskyrimo vietą, pradėta jomis rūpintis dar prieš joms patenkant į žmogaus organizmą: vis dažniau į preparatus yra pridedama vadinamų prebiotikų – „maisto“ probiotikams. Tai medžiagos, kurių žmogaus organizmas negali suvirškinti ir kurie, praktiškai nepakitę, patenka ten, kur gyvena bakterijos. Prebiotikai yra skaidulos, fruktooligosacharidai, galaktooligosacharidai, inulinas, pektinas, laktozė ir kai kurios kitos medžiagos. Jų gausu daržovėse, vaisiuose, ankštinėse pupelėse, grybuose, neskaldytuose grūduose, ruginėje duonoje. Tad jei jau vartojame probiotikus (gerąsias bakterijas), svarbu užtikrinti, kad jie būtų gyvi ir turėtų maisto išgyvenimui, laukdami, kol pateks į mūsų žarnyną.

Dar visai nesenai darėme viską, kad aplink esančius mikroorganizmus sunaikintume. Dabar dedame milžiniškas pastangas tam, kad kuo daugiau šių bakterijų gyventų mūsų organizmuose. Bet kaip negalime turėti dvigubos širdies, taip negalime perpildyti daugiau nei įmanoma mikrobiotos taurės. Galime tik netinkamą turinį pakeisti tinkamu. Tai turėtų atlikti subalansuota mityba ir sveika gyvensena. Tačiau daugeliui tai kol kas neįmanomas dalykas galbūt dėl nenoro, motyvacijos nebuvimo ar pernelyg žinių trūkumo. Kol mes susiprasime ir pradėsime apie savo kūną galvoti kaip apie patį brangiausią turtą, nebealinsime jo, prireiks laiko. Laiką, kol atstatysime tai, ką jau sugriovėme mikrobiotos atžvilgiu, mums dovanoja preparatai su probiotikais, prebiotikais ir postbiotikais. Visuomet turime galimybę rinktis. Tad siūlyčiau rinktis natūralių, atsakingai pagamintų ir mus apsaugančių mikroorganizmų draugystę. 

Kurie geriausi? Tie, kuriuos vartojant kelias dienas ar savaites, pradeda patikti jūsų organizmui ir jis jums atsidėkoja atsikratydamas jus varginančių simptomų.

Straipsnio autorė: vaikų gydytoja alergologė-pulmunologė dr. Indrė Plėštytė-Būtienė